Eindzel

-Pasitrauk is kelio, kvaile! – girdziu kazka saukiant ir kreipiantis i mane. 
-Kam sakei? – bandau piktai atrezti, tikedamasi, kad visgi, tai ne man. 
-Aisku tau, ziurke. Traukis! – pajuntu, kaip Kasandra stipriai mane stumteli ir as lekiu nuo laiptu zemyn. Mano galva… Uzsidengiu rankomis ja ir ridenuosi mokyklos laiptais. Mano rankos, kojos…Jas skauda, bet as vistiek riedu toliau… O ne… Pajuntu smugi ir znegteleju i siena… Nespeju sustoti….mano galva….mano kunas…..Kazkas surmuliuoja aplink, bet as ju nematau ir negirdziu. Palieciu savo veida ir issigastu – matau ant ranku krauja. 
-Kas ten? – isgirstu balsa stipresni uz kitus.
-Eindzel pokstai – prunksteli Kasandra ir girdziu kaip jos kulniuku kauksejimas tolsta vis tolyn. Kazkas arteja link manes. Matau silueta, bet nematau veido. 
-Ir niekas jai nepades, neprieis prie jos? – paklausia tas pats balsas. – Eindzel, kaip tu jautiesi?
-K….k….ka? – neaiskiai sulemenu. Mano galva…ji plysta!
-Tu sveika, gali eiti? – jis pavercia mane. Ir pamatau, kaip krupteli is siaubo pamates mano veida. 
-Ka? Taip. – bandau atsistoti, jis man padeda, o visi kiti spokso. 
-Kaip tu gali ja liesti?
-Uzsikisk. Jai sunku – uzrinka Robertas. Jis mane kelia, bet as griunu. 
-Issinarinau koja. – sumurmu. Taip, dabar jis nueis. As isitikinusi. Ka? Netikiu tuo ka matau (atgavau regejima) ir jauciu. Jis uzsimeta ant paties mano kuprine, pakelia mane ant ranku ir nesa koridoriumi!
-Ka…..ka tu darai?
-Tu juk negali eiti, ar ne? Taigi, as tave nesu. 
-Bet….dabar visi neleis ramiai tau praeiti koridoriumi!
-Ir paliks tave guleti ant grindu kol pamatys mokytojai. O tai bus negreit, nes jiems pietu pertrauka. Mokytoju kambaryje kava geria. Nesispyriok. O gal tave palikti ant palanges?
-Gali. Vistiek as niekam nerupiu. – gailiuosi saves.
-As juokavau. Liaukis, Eindzel. Keliaujam. Tu issinarinai koja. Ji tinsta. Tavo veidu sruva kraujas. – jauciu kaip man darosi silpna. Viskas pradeda suktis aplink. Uzsimerkiu… Girdziu tik balsus o galu gale – nebegirdziu ir ju. 
Atsimerkiu. Matau siena su nutrupejusiais dazais. Sviestuva su iskilusiu gaubtu. Stala, pilna tableciu svirkstu, tvarsciu ir vaistu. As viena. Pasiziuriu i savo koja – ji itvare. Mano ranka parista prie mano kaklo. Suvokiu – as medicinos punkte. Atsidaro durys – pro jas ieina sesele nesina tvarsciais. 
-Eindzel…atsipeikejai. Kas nutiko?
-Tai….jus…..nezinot? – letai prakalbu as. 
-Ne. Robertas o’Falcon sake, kad nusiridenai nuo laiptu. Jis nesake kaip. 
-Taip. Jis teisus. Na…nezinau. Paslydau. O gal…na buvo grustis. As susvyravau ir nespejau isitverti niekur. Nusiridenau laiptais, Robertas mane atnese. Daugiau neatsimenu nieko. 
-Daugiau nieko ir nera. Tu nualpai. Cia tuoj bus tavo tevai, parsives tave namo. 
-Gerai. – staiga atsidaro durys ir ipuola mano tevas. 
-Eindzel, angele mano! Kaip tu?
-Man viskas gerai. Vaziuojam namo. Noriu miego. – silpnu balsu istariu as.
-Gerai, Eindzel. – Jis svelniai (kaip Robertas) paima mane ant ranku ir nesa i automobili. Griztam namo. Mane nunesa i lova, sesuo padeda nusivilkti megztini ir taip toliau, o brolis tuo tarpu nurenka knygas nuo mano lovos. Jis nukelia gitara ir paguldo mane. Tada abu uzkloja ir iseina is kambario, palikdami mane viena. Ilgai neuzmiegu, kol galiausiai pats miegas uzmerkia man akis. 
* * *
Ir vel as keliaju i mokykla…Nors koja jau iseme is itvaro – negaliu pilnai atsistoti ant jos. Nors ranka jau atleido – negaliu joje nesti savo sunkios sunkios kuprines. Seip ne taip nukeliauju prie spinteles, iskraunu savo knygas, nusivelku striuke. Pasiziuriu i veidrodeli, kabanti ant spinteles duru – pamatau, kad uz manes kazkas stovi. Staigiai atsisuku ir vel susverdeju. Jis mane sugauna. 
-Eindzel, kaip jautiesi? 
-Gerai, tai yra normaliai. 
-Saunu – jis nusisypso. Mmmm……ta sypsena……
-Sakale! Eime? – kreipiasi i ji keli vaikinai. Sakalas – Roberto pravarde. 
-A……taip.
-O gal mes tau trukdom sneketis su tavo angeliuku, a Eindzel?
-As…
-Liaukis Briusai. Eime.
-Kodel? Juk taip linskma. Eindzel, nenori paskraidyti dar? Juk buvo taip smagu, pasijausti tikru angelu, ne? – prunksteli Roberto draugai. 
-Sakiau liaukis, Briusai. Eime, tuoj prasides istorija, o ji – kitame mokyklos gale.
-Kaip nori, Sakale. – Briusas ir keli jo draugai suskescioja rankomis ir nueina. Isgirstu skambant skambuti. Gerai, kad mano klase netoli spinteles. Ieinu i vidu – girdziu tik snabzdesi ir jauciu veriancius zvilgsnius. Kazkas paleidzia i mane popieriaus kamuoliuka. Auch… Nemalonu. Nesulaukiu kada baigsis pamoka. Ir stai, pagaliau….Nuskamba skambutis, visi lekia lauk.
-Eindzel diu Valon. Likite cia. – pasako direktore, desciusi man matematika. 
-Kas nors nutiko?
-Panele diu Valon…tai kas nutiko jums ant laiptu neturi nieko bendro su ponaicio o’Falcon jausmais jums. 
-Mmmmm… Nesupratau.
-Gerai. Pasakysiu kitaip. Jei Robertas taves pasigailejo, nereiskia, kad kiti i tave ziures kitaip nei ziurejo iki siol. 
-Ir kaip jie i mane ziurejo? – neistveriu. 
-Kaip?
-As to ir klausiau. 
-Kaip i nevykele.
-Aciu uz pasitikejima. – apsisuku ir nelaukusi kol direktore duos leidima pasisalinti iseinu is klases. 
-Eindzel diu Valon! Grizkite!
-Kokio velnio! – numoju ranka ir nueinu i biologijos klase. 
-Eindzel Eindzel Eindzel… Jautiesi kieta, kad jis tave uzstoja?
-Paaiskink, Kasandra. 
-Na…Sakalas tave gina ir uzstoja. Tikriausiai jautiesi populiari, ne?
-Visai ne – atsisedu i savo vieta. Kasandra prieina prie manes. 
-Na… Nesakyk. Juk jis tau patinka ar ne? Taip…jis tau patinka. 
-Kasandra atstok nuo jos. – Taip! Tai Robertas! Jis mane gina! Taip!!! Klases durys buvo neuzdarytos, taigi niekas nepastebejo kaip Robertas atejo i klase. Pasirodo mums kartu biologija.
-Sakale, jei nenori prarasti pagarbos – liaukis ja uzstojes!
-Neaiskink ka as turiu daryti! Atstokit nuo jos, ji nepadare nieko blogo. Anyway….Briusai, ateisi i mano party kita savaite?
-Oj, tavo vakareliai nuobodus. Bet…ateisiu. 
-O manes nekvieti? – viliokiskai prie jo prieina Kasandra. 
-Na….
-Oj, Sakale, nestabdyk! 
-Na, gerai.
-Puiku. As atsivesiu keleta draugu. Merginos! – Kasandra pamoja draugems ir islekia is klases organizuoti vakarelio. 
-Beje, Sakale, jei nori ir toliau buti gerbiamas – elkis kaip mes – prideda ji grizusi i klase pasiimti daiktu. Taip, ji bega is pamoku. 
-Kekse – susnabzdu, bet prasideda pamoka. 
-Prisiplakele!
-Idiote!
-Kvaile!
-Paleistuve! – po pamokos visi bado mane pirstais. Jie mane stumdo ir kodel? Kodel as kenciu visa tai? Kodel butent as? Pajuntu dar viena smugi. Seip ne taip nusigaunu prie duru is iseinu is tos pragaro skyles – mokyklos. Pradedu kaip galedama skubeti namo. Griztu, atsirakinu duris, jas uztrenkiu, nutrenkiu savo kuprine ant zemes, nusuoliuoju laiptais i virsu ir krentu ant savo lovos. O tada verkiu, verkiu, verkiu… Skambutis. Kazkas atejo. Ne, as neisileisiu. Skambutis nesiliauja. Kas ten dabar? Letai lipu zemyn, o skambutis vis dar skamba. Su trenksmu atsklendziu sklasti, pasuku rakta ir atlapoju duris…
-Kas yra? Visai isprotejot ar ka? – staiga pamatau ant ko issilieju. Robertas o’Falcon.
-Em…Jei tu nenori su manim kalbetis as eisiu lauk – skesteli rankomis sis. 
-Ne, atsiprasau. As tiesiog…pavargau. Mane uzkniso mano gyvenimas. Kas yra?
-Tu…verkei?
-Ne….. – staigiai atkertu ir jauciu kaip raustu.
-Eindzel, tu verkei?
-Ir kas is to? Nebeturiu jegu meluoti. Ir kodel tureciau? Kas cia blogo? –Kaip tau atrodo ka as darau grizusi is mokyklos? As kasdien lieju asaras. Todel, kad gyvenimas man nemielas. Manau, kad besimokydamas musu mokykloje tik 2 svaites ir supartai kokia hierarchine sistema ten vyrauja.
-Taip, ir as jai nepritariu. 
-Nepritari? Liaukis, Sakale. – ironiskai pasakau, pabrezdama jo pravarde –Tu populiarus! Jei tu jai nepritari, jei nepritari Kasandrai – pasirasai mirties nuosprendi. Bet kodel atejai?
-Na…norejau tave pakviesti i vakareli – pamatau kaip jis susigesta. 
-Mane? I vakareli? Tave uzpjaus! Tapsi toks kaip as - astumtasis. 
-Tegul, bet bent jau nors vienas zmogus elgsis kaip pridera. – Nusisypsau. Ka jam pasakyti dabar?
-Na….
-Tai, ar ateisi, Eindzel?
-Tiesa sakant…
-Ateisi.
-Ne. Ka as ten darysiu? – pajuntu kaip mano charakteris ima virsu. Ir gerai!
-Pagerbsi mane. Visgi stai pasenau dar metais. – jo sypsena….varo mane is PROTO!!! Jo akys…..Zalios akys. Tokios gilios gilios. Jo plaukai…nerupestingai suvelti. Rudi…ech…grazuolis. Todel Ksandra o’Donnel ir taikosi i ji… Ji gali pasiekti net Roberta. Su savo blondiniskais plaukais, raudonais nagais, kurias neimanoma paspausti mobiliojo mygtuku (nes kiek per ilgi), smailianosiais batais, ant siauruciu kulniuku, kurie kauksi garsiau nei saudo pistoletas… Melynos akys…Tikru tikriausia “fifa”. Ka galiu as? 
-Taigi…ar ateisi? – mano mastymus nutraukia Robertas. 
-Na…
-Saunu, lauksiu. Mano adresas – Seseliu gatve 29. Penktadieni 20.00 laukiu. Iki pasimatymo. – jis nueina o as lieku stoveti. O ne. As ten neisiu! Ne uz ka. Bet kodel tada as jau galvoju ka apsirengti? Dieve mano! Issitraukiu dzinsus, juos islyginu. Paimu safyrine palaidine, kuri vestu is proto ne viena, jei ja vilketu Kasandra. Manau tiks… Pasidedu drabuzius rytdienai. Ka as ten darysiu – uzplusta tokios mintys, bet nuveju jas salin. Siaip ne taip istveriu visa diena. Atsikeliu ryte – vel mokykla. Tik siandien jau be asaru. Ne, nereikia asaru. Robertas manes nesisalina! Populiarusis Sakalas manes nesisalina! Dieve brangus! O gal…jis nori tik pasitycioti is manes? Ne…Robertas taip nepasielgtu…ne uz ka….Kad tik greiciau pralektu ta diena, kad tik greiciau ateitu vakarelis! 
* * *
-Alio – atsiliepiu savo mobiliuoju vaziuodama autobuse.
-Labas, Eindzel. Cia Robertas.
-O! – nudziungu, o jei jis nori atsaukti kvieitma?
-Kas yra?
-Ne nieko. Kodel skambini?
-Norejau pasitikslinti ar ateisi? Man labai svarbu, kad tu ten butum…
-Tikrai? Ir kodel gi? – ne pati nepajuntu kaip mano balsas darosi panasus i Kasandros: toks koketiskas ir viliojantis…
-Na…tu man brangi ir…
-Oj, Robertai, nejuokink. As labai gerai zinau, kad tau nerupiu. Kad tu tenori tame vakarelyje is manes pasisaipyti. Nes Kasandra to prase…
-Tiesa sakant…ne. Noriu tave pamatyti nes as turiu savo nuomone. Neklausau kvailu paistalu, neva tu nenormali ir taip toliau. Tai ar patikesi manimi?
-Na…argi as galeciau nepatiketi – o Dieve…ka as kalbu! Ka as darau! As juk taip nesielgiu!
-Saunu. Tuomet lauskiu taves 20.00 Seseliu 29.
-Gerai. Pasimatysim.
-O.K. Viso
-Viso – padedu telefona. O Dieve!!! As einu i vakareli su savo mokyklos bendraamziais. To nebuna! Bet…pasirodo buna…Islipu is autobuso, parlekiu namo, staigiai issiplaunu galva, susidedu bigudukus, susirandu tuos drabuzius, kuriuos issirinkau vakar. Tada pavalgau…kai plaukai isdziuna – juos isleidziu – ant manes krenta rudos garbanos. Paimu plauku fena jas papurenu ir surisu plaukus i “arklio uodega”. Priekyje palieku kelias laisvas sruogas. Taip…neblogai…Apsirengiu savo drabuzius – o taip…jei taip atrodytu Kasandra…visi griutu po jos kojomis. Bet cia tik as – paprasta Eindzel…
-Eindzel, dukra, esi? – paklausia mano tevas.
-Taip, esu. Bet tuoj iseisiu.
-Kurgi? 
-I vakareli.
-Nejuokink, dukra. Su kuo gi tu eisi i vakareli a? Pas ka?
-Netiki?
-Na…netikiu…
-Na ir netikek. Pas Roberta o’Falcon.
-Ka ka toki?
-Naujokas musu mokykloje. Viskas gerai. Jis patikimas – “nuraminu” teva.
-Na…ziurek tu man. Kada taves atvaziuoti?
-Oj, teti…nejuokink. Grisiu pati.
-Kuo?
-Del Dievo, teti…kada is Dublino keliu isnyko taksi, a?
-Na…gerai…kada grisi?
-Kai baigsis vakarelis arba man atsibos. – nusisypsau.
-O kada jis baigsis?
-Nezinau…gal 5 gal 6 ryto – suskescioju rankomis. O dabar tai man bus…
-Kada kada?
-5 ryto busiu namie
-Lauksiu
-Nesivargink. As juk niekad nepridarau tau bedu ar ne? 
-Tiesa sakant…taip…Pasizurek…tavo sesuo Vanessa…jai tik 15, o ji…neatsako i skambucius, pakeite daugiau vaikinu nei tu ir brolis kartu sudejus…Tomas…Tomui 17, o jis dvi paras negryzo namo…Neatsake i skambucius…pamete mobiluji…prisidirba su mokytojais..tuo tarpu tu…
-Oj, teti… as zinau kokia esu. Tai as galiu eiti? Uz pusvalandizo man reikia buti kitame rajone.
-Gerai…kokia gatve?
-Koks skirtumas?
-Eindzel!
-Seseliu gatve.
-Viskas aisku. Geras rajonas. Sekmes. Su motina lauksim.
-Nesivarginkit.
-Kaip sau nori dukra…kaip sau nori.
-Gerai…sudie – pries iseidama nueinu I vonia, pasidazau… o taip… kitas reikalas. Stipriai uztrenkiu duris… as einu i vakareli!!! Atvaziuoju prie Roberto namu – viskas ten surmuliuoja….o kas jei…ne…to negali buti. Ieinu vidun….
-Eindzel! – pamatu kaip Robertas braunasi prie manes
-Robertai….labas….
-Saunu kad atejai…
-Na…nezinau…as….
-Tu fantastiskai atrodai! Nesu taves tokios mates….
-Niekas nera.
-Aisku. Eime – jis nusiveda mane uz rankos. Tas vakaras…ta naktis…jis visa laika nesitraukia nuo manes! Dieve mano….jis nesitraukia nuo manes!
* * *
Ech..ir vel I mokykla….savaitgalis…jis praejo taip greit…..
-Eindzel! Eindzel! – spinteles veidrodelyje isvystu ji…Roberta….vel….
-O…sveikas, Robertai
-Kaip laikaisi?
-Sauniai.
-Kaip vakarelis?
-Na…geras tik..siek tiek per daug zmoniu, kruiu nesu gyvenime maciusi…
-Tau irgi? Pagaliau bent vienas zmogus mano ta pati….
-O…..taip – jis sypsosi! Jis sypsosi man! Dieve mano…as ismylejau! As isimylejau Roberta o’Falcon…..As isimelyjau Sakala!
-Oj…biologija…eime?
-Taip..eime – mes ABU einam koridoriumi! Manes nesisalina! Dieve mano! As jauciuosi….kaip antruosiuose namuose….
-Eindzel diu Valon! - isgirstu einant per koridoriu.
-Kas nutiko, direktore? – paklausiu atsisukusi. Robertas irgi sustojo.
-Pas mane I kabineta! Greit!
-O dieve….Robertai as veluosiu.
-Man...eiti kartu?
-Ne…kodel turetum? As tiesiog veluosiu…
-Gerai…lauksiu. – jis vel nusisypso. As irgi. 
-Panele diu Valon! Ar ateinate?
-Taip…. – nuseku paskui ja. Ji su trenksmu uztrenkia duris.
-Panele diu Valon! Ka man su jumis daryti? Jus nebevaldoma! Paleistuvaujate su visais is eiles! – prunksteliu
-Su kuo gi as paleistuvauju?
-Su ponaiciu o’Falcon! Ir dar…velniai zino su kuo!
-Is kur istraukete?
-As turiu svao saltiniu! Ir rengiates kaip…kekse!
-Ne jusu reikalas ka as darau po pamoku! Kur noriu ten einu. Kiap noriu taip rengiusoi. 
-Su kuo norit su tuo laizotes taip?
-O kodel gi ne? Su kuo noriu su tuo laizausi!
-Panele diu Valon! Is jusu to nesitikejau!
-Zinote ka? As irgi – man atrodo prisisnekejau…mano charakteris VEL ima virsu….nebegaliu jo nuvaldyti!
-Arestas! Savaite po pamoku!
-Kaip sau norite! Bet kodel jums rupi, pas ka I vakarelius as vaikstau?
-Man rupi, nes ponaitis o’Falcon yra padorus jaunuolis. 
-O as nepadori mergina?
-Ne, jus nepadori!
-Aciu uz pasitikejima…..
-Jis neturi buti supanciotas su tokia…nesuprantu kodel jis isisizurejo jus? Juk aplinkui tiek daug garziu merginu pavyzdziui….
-Kasandra o’Donnel….
-Kodel gi ne ji?
-Bet kodel jusm rupi mokiniu meiles reikalai?
-Nes….nes man rupi! Dabar eikite I pamoka!
-Kaip liepsit! – atsistoju ir iseinu…o dabar tai prisidirbau….
-Panele Eindzel diu Valon! Kodel veluojate? – isgirstu biologijos mokytojos balsa. 
-Dieve kiek kartu per diena reiks tai girdeti? Buvau pas direktore.
-A…gerai…jau galvojau…..
-Ka galvojate? – visi ziuri I mane, o Roberto akyse pamatau baime ir siauba. 
-Galvojau, kad vel duodates su vaikinais.
-Dieve, negi visas mokytoju kambarys tik ir sneka apie mokiniu vakarelius?
-O kas jei ir taip?
-Tada mokytojai neturi morales – ramiu balsu atkertu. Nuo kada as taip sneku?
-Panale diu Valon! Lauk is klases. 
-Gerai – apsisuku ir iseinu. Neuzdarau duru. 
-Jei dar kam nors kas nors nepatinka – durys atviros – ji parodo I atviras duris. Einu koridoriumi…kas dabar? Staiga isgirstu surmuli klaseje. Atstumiama kede….. Uztrenkiamas duris…..Robertas!
-Eindzel! Palauk manes. 
-Kodel tu isejai?
-Nes ji neteisinga! O ka tau sake direktore? Ka nors…panasaus? 
-O ne….ne…
-Jau buvau issigandes.
-Ji pasake ziauriau. Pasake kad per vakareli atrodziau lyg kekse – nezinau is kur ji tai istrauke bet pasake. Dar pasake, kad laizausi su visais is eiles ir esu paleistuve. – pamatau Roberto akyse ta pati siauba….
-Kaip ji taip….tuoj as jai!
-Robertai sustok! Palauk! Neik!
-Kodel? Ji tave izeide! 
-Ne…viskas gerai...as ipratusi. Geriau einam is cia. 
-Teisingai…einam – mes abu begame is pamoku…einant koridoriumi visi, kas nebuvo pamokose mus bade pirstais….ne, ne mus, o mane…..o Robertas…jis nekreipe demesio….
-Robertai…gal nereikia, a?
-Kodel? Kodel tu negali iprasti, kad man tas pats?
-Sakai?
-Ir esu tuo isitkines…. – o dieve…man sekasi…pirma karta…..man sekasi. Taip greit bega laikas, kai bunu su juo…
* * *
Jau visas menuo mes kartu…Ir as tokia laiminga! Idomu kodle nieko nenutiko? ...Ieinam velgi I biologija….Pamoka dar neprasidejusi….
-Robertai! Ultimatumas! Arba tu baigi uzstoti ta….vista, arba tu tampi atstumtasis.
-Antras variantas, mano mieloji Kasandra. 
-Rinktis tau! – ji vel nueina I savo galini suola ir sedi ten…..o as…as tokia laiminga….Dieve…ka as daryciau be Roberto? Palusciau….
-Sudie, Eindzel. Einu I istorija – paskao jis pasibaigus pamokai.
-Iki, Robertai. – matau kaip jis nueina…..ta pamoka be jo…kai jis manes neuztsoja…man atrodo tokia ilga….Iseinu…lekiu prie namo, I mIRC’a….o ten jau bus ir jis…..mano Sakalas….Laukiu autobuso….zvalgausi…..matau praeivius…jauna porele….jie eina artyn….apsisuku – matau kita porele……visi porose…visi visi visi…netgi as! O stai ir mano autobusas….ruosiuosi lipti kai staiga…pamatau Kasandra besibuciuojancia su kazkokiu vaikinu…O taip…pagaliau ji atstos nuo manes…..sustingstu…..mano rankos nusvyra…autobusas nuvaziuoja…man tas ne motais….Robertas! Su Kasandra buciuojasi Robertas! Stoviu ir nejudu. Nieko nesakau…ilipu I bet koki autobusa……jis vaziuoja I kita rajona, bet ne esme! Ilipu, nes negaliu zirureti! Robertas…mane isdave…..jis ir Kasandra…is manes pasityciojo….visa laika kankina panaisos mintys.
-Panele, lipkite….atvaziavome…galine stotele….
-Kur…kur as?
-Panele kas jums? Blogai jauciates?
-Taip – man sukasi galva…as nebematau nieko…Robertas…jis suteike man dziaugsma……jis suteike man dziaugsma gyventi...jis mane uzstojo, palaike..ir isdave mane su ja! 
-Jus ilipote I si autobusa ir atvaziavote prie juros – nusistebejo vairuotojas. 
-Juros…taip…jura…gerai. Dekuj
-Jums tikrai nieko nereikia?
-Ne…nereikia – Jura…taip..ji mane isgelbes……atsisuku ir dar pamatau kaip vairuotojas skesteli rankomis……Jura……uzlipu ant tilto ir einu tolyn…o taip…jura….visur aplink mane skraidzioja Roberto veidai, girdziu jo balsa…matau triumfuojancia Kasandra…ji mane nugalejo! Ji mane sugniuzde! Tebunie taip, kaip nori ji! Pasileidziu begti tolyn tiltu…o ne..ka as darau? As nebegaliu sustoti! Robertai! Kur tu kai man taves reikia? Tu pas Kasandra…prisiminiau….ne..negalesiu ziureti I tave, jei tu busi jos…ne ne ne!!! jau geriau mirti! Sustoju prie tureklu….pasiziuriu zemyn I banguojancia jura……Na jura….as ateinu! – pasiremiu ir vienu mostu perkeliu abi kojas per turekla.
-Panele! Panele ka jus darot? Panele sustokit! - kazkas bega link manes. Atsisuku – pamatau buri zmoniu lekianciu paskui mane. O tilto gale, judanti, beganti ir lekianti link manes Roberta…jis nori pasisaipyti is manes…ne…as jam neleisiu…..Sudie…..Krentu zemyn…..nebejauciu nieko….atrodo as jau miriau….ne, as gyva, bet mano siela…mano jausmai…as ju nebeturiu…Kasanadra ir Robertas juos sutrype…pajuntu vesias juros bangas…jos pagauna mane…..jos tempia mane gilyn….Gilyn ir gilyn…as matau tik vandeni….salta….vejas…zuvedros…as po vandeniu….kolkas mastau……Pajuntu kazkieno rankas ant savo liemens…jos traukia mane aukstyn…nebeturiu jegu priesintis….Jis mane kelia ir……viskas….uzsimerkiu…..
* * *
-Kas ten? Kas ten? – saukia zmones….-Kas tai merginai? Vaikine, ji gyva? Tu ja iskelei? – klausia kazkas Roberto. Jis paguldo merginos kuna ant zemes, nuema slapius plaukus jai nuo veido ir pabuciuoja…patikrina pulsa, kvepavima...padaro dirbtini kvepavima…nieko….Jis letai paima mergina ant ranku ir nueina tiltu….jis taip jau nese ta zmogu…tik tada jis buvo gyvas….Robertas nuvaziuoja I diu Valon’u namus. Duris jam atidaro Eindzel brolis Tomas. 
-Robertai! Kas mano sesei? – paklausia jis. 
-Ji……ak Tomai…..ji...kaip as be jos gyvensiu? – vaikinas suklumpa su Eindzel kunu rankose….Robertas slapias…..Eindzel irgi…..
-Eindzel…ji? Kodel? Kaip? Robertai! Mano seuso mire! Robertai! Ji mire! Kas….. – Tomas pradejo glostyti sesers plaukus ir veida….
-Ji…..Kasandra o’Donnel mane pabuciavo….ji tai pamate….as aisku atstumiau Kasandra, bet ji to nebemate…..ji ilipo I autobusa…supratau kad ne I ta…ilipo I vaziuojanti prie juros….ji…isoko I vandeni, Tomai! Ji isoko I vandeni! Ji nuskendo! As sokau paskui ja…bet nespejau! Ji nuskendo….as ja traukiau..dar gyva…kai istarukiau buvo per velu… - Robertas suklumpa prie savo mylimosios….jis nukrenta ant jos…..jis nualpsta….jis atsiduria ligonineje kaip ir Tomas diu Valon’as. Tik skirtumas tas, kad Toma isleido po keliu dienu, kai sis nurimo ir apsiprato su mintimi, kad jo vyraisioji sesuo Eindzel mire….o Roberta…Roberta tiesiog perkele….jis pradejo draskytis, zaloti save…kaupe raminanciusoisu…bande zudytis….Roberta pagulde I psichiatrine ligonine…Kai is ten isleido - buvo pats pavsaris…jis ten isbuvo puse metu…neikas netikejo, kad jis pasveiks…kai vakinas grizo I mokykla ji pasitiko Kasandra o’Donell….
-Robertai….manau dabar tau neikas netrukdo buti mano ar ne?
-Ne…..ne ne ne…… - Robertas atstume Kasandra, bet jis pradejo niekinti atstumtuosius……jis juos niekino taip arsiai kaip kad gyne Eindzel. Jis niekino juos…mokslo metu gale, per isleistuves jis vel prisimine Eindzel ir tai, ka svajojo kartu su ja….Per isleistuviu baliu js pasisalino apie pirma nakties ir nuejo prie juros…ant nelemto tilto….Jis ten sedejo…..sedejo ilgai….kol ryta Roberta o’Falcon’a vel nuveze I psichiatrine…is ten jis niekad nebe isejo gyvas, tik mires…..

THE END

ežere pražydusi mirties gėlelė

Ar neatsimeni to skendimo jausmo? To vaizdo kai aplinkui vien tamsa, o pažvelgus į viršų matosi šviesa, bet tu neturi jėgų, kad galėtum ją pasiekti... 

Tu tik grimzdi į tamsią bedugnę prarają. 

Ar negirdi kaip tavo širdis reikalaudama oro pašėlusiai daužosi? As girdžiu, nors ir neesu šalia... 

Ar nematai šalia savęs rankos? Aš matau, nes pati ją tiesiu.. Paimk ją ir kilkim aukštyn kartu...

Tu pamatai ją, įsikimbi į ją iš visų jėgų ir jau plauki į viršų, į šviesą. Tau atsiranda lyg antras kvėpavimas, bet tu buvai per giliai panirusi... Tavo kojos jau spėjo įsipainioti į tamsias, slidžias žoles, kurios be kovos tavęs nepaleis. Tu bandai ištrūkti iš jų dygliuotų lapų. Bet tau nesiseka... 

Tau vis labiau trūksta oro... Tavo širdis jau daužosi kaip pašėlusi, nes jai su kiekviena sekunde vis labiau trūksta oro... Tavo plaučiai susitraukia... 

Prieš save tu išvysti gėlėtą pievą, kurioje su geriausiu draugu bėgiodavot gaudydami drugelius... Pamatai jį atbėgantį su šypseną veide, nes pagavo tau patį gražiausią drugelį. Tu tiesi į jį ranką, prašai pagalbos, o jis tik su šypsena žiūri į tave ir rodo koks gražus drugelis. Vėliau jo šypsena dingsta, jis kažkur nubėga... Tu dar bandai jį kviesti balsu. Tai taip realiai atrodo ir tu įkvėpi.. Tu manai, kad tai gėlių aromatas? Tu klysti... tai juodas vanduo, kuris pasklinda po tave lyg virusas... 

Tu paskendai savo pyktyje, savo neapykantoje. 

Tu dar bandei išsigelbėti, prisimindama geras akimirkas, bet jos išskrido, o tu paskendai... 

Neliūdėk, nes ežero dugne pražydo dar viena mirties gėlelė.

Kiekvieną vakarą - kraujas ant vonios grindų

Ar jūs pažystat merginą, kuri kiekvieną vakarą, šeimai užmigus, nusliūkina į vonią, paima tėvo skustuvą ir lėtai, lyg tuo mėgaudamasi perrėžia sau venas? NepAr jūs pažystat merginą, kuri kiekvieną vakarą, šeimai užmigus, nusliūkina į vonią, paima tėvo skustuvą ir lėtai, lyg tuo mėgaudamasi perrėžia sau venas? Nepažystat? O aš pažystu... 

Ji kiekvieną vakarą taip elgiasi.. Kodėl? Nežinau... Kam? Nespėjau paklausti... Bet tai darydama ji jaučia didžiulį pasitenkinimą, nes jaučia, kad bent jau jos gyvybė priklauso nuo jos pačios... 

Perrėžusi sau venas, ji dar ilgai stovi vonioje žiūrėdama į savo pilką atvaizdą veidrodyje, į akyse žaižaruojančias kibirkštis, į tą kreivą šypseną ir į raudoną kraują kuris teka jai iš riešų ir tykšta ant melsvų vonios plytelių... 

Po kelių minučių, ji nebeįstengia žiūrėti į save, ji nebeįstengia stovėti, ji atsiklaupia į savo tamsiai raudoną kraują ant truputi sušilusių plytelių. Bet ji vis dar jaučiasi patenkinta tuo ką padarė. Ji vis dar šypsosi, vos vos, bet ta pačia kreiva šypsena... 

Po dar kelių minučių, ji pasijunta per daug nusilpusi klupėti ir atsigula į savo pačios kraują. Bet ji vis dar šypsosi. 

Ir staiga, prieš jos akis prabėga visas jos gyvenimas. Ji pradeda atsiminti visas laimingas akimirkas, nors jų ir buvo nedaug, bet tik jos išplaukia jai prieš akis, ir ji jau nebenori mirti. Ji nori pajusti dar kelias lajmingas akimirkas, kad ir kokios trumpos jos būtų. Ji dar nori pasimaudyti saulės spinduliuose, įnerti rankas į minkštus šuns gaurus, paskęsti ryto rasoje, iš naujo skaičiuoti žvajgždes danguje, pajusti šildantį mylimo žmogaus prisilietimą. 

Ji dar bando pakelti rankas ir pasiekti virš jos kabantį ranksluoštį ir juo pabandyti sustabdyti kraujavimą. Bet ji per daug nusilpusi, o ir rankšluostis atrodo per toli... 

Dabar jos šypsena išblėsusi, jos akyse pasirodo baimė ir ji pasijunta bejėge, nes net ir jos gyvybė nebepriklauso nuo jos... O ji vis dar nori ją išlaikyti... 

Ji pažiūri į kraują telkšanti ant vonios grindų, kuris atrodo ne jos, į savo suglebusius riešus, kurių jau nebejaučia, į baltas lubas, kurios susimaišė su juoda, beribe tamsa… 

Jos jau nebėra… 

Ji iškeliavo... 

Ar jūs ją pažinojot? 

Aš ją pažinojau... 

Savo sapnuose...ažystat? O aš pažystu... 

Baltos gulbes...

 Buvo išleistuvių vakaras. Salėje triukšmavo ir linksminosi jaunimas, grojo muzika, sukosi poros. Aš stovėjau ir galvojau “o vis tik kaip sunku palikti mokykla”. Aš stovėjau ir dairiausi. Ir staiga besidairydamas pamačiau gražią liekna mergaite, kuri stovėjo nugara i mane. Aš mačiau kaip virpa jos kūnas. Man pasirodė, kad ji verkia, ir aš…neapsirikau. Priėjęs arčiau, paliečiau jos petį, ji atsisuko, ir aš pamačiau giliai mėlynas akis, pasruvusias ašaromis. Ja pažinojau tik iš matymo. Tai buvo mergina is kitos klases, taip pat abiturientė. Aš stovėjau ir nežinojau, kaip ja nuraminti. Norėjau sužinoti jos ašarų priežastį, tačiau klausti buvo nepatogu. Ji buvo simpatiška mergaite, gelsvu plauku, apsirengusi balta suknele, apsiavusi baltais batukais. Turbūt mano tyla jai įgriso. Ji paziurejo i mane ir vel nusisuko. Bet pamatęs toki skausmą jos akyse, nesusivaldžiau ir palietęs jos peti paklausiau “Kuo tu vardu? Juk šiandien tokia šventę!.. Kas tave nuskriaudė?” Ir tada ji pripuolė prie manęs ir vėl gailiai pravirko. As supratau, kad taip verkti gali tik labai daug iskentejes žmogus. “Gal galiu tau kuo nors padėti?” Is jos akių vis dar tekėjo gailios ašaros. Paskui jinai pakele auksine galvute ir paziurejo man i akis. “Gerai aš tau papasakosiu viska ką…Tik ar, tu, panorėsi manęs išklausyti? Juk tai ilga istorija, dviem žodžiais visko nepasakysi. Mano vardas Erika. Kai man buvo 15metu, mes atvažiavome i šita miestą, aš neturėjau visai draugu. Vaikščiojau viena, ištisomis dienomis. Karta as sedejau ant suoliuko parke ir skaičiau knyga, tik pavadinimo nebeprisimenu, bet tai neturi reiksmes. Kazkas smarkiai sutrenkė man i peti. Aš pakėliau akis. Salia manes stovejo aukstas, juodu plauku berniukas. Jis rankoje laike ragatke. Man jisai atrode toks piktas ir negeras, todel nekreipiau i ji demesio ir skaiciau toliau. “O kokia tu grazi. Ir akys tavo grazios…” “O kas daugiau?-paklausiau as” “Na gerai, dabar susipazinkime- tare jis” Jis istiese man ranka. As atsistojau ir greitu zingsniu pradejau eiti. “Na tu nepyk!-aisktelejo jis.” As pagalvojau, kad tai naujas budas susipazinti. “Atleisk nezinojau, kad tu taip greitai isizeisi.” Jis dar kazka sake, bet as jau negirdejau. Sekancia diena as isvaziavau pas senele ir gryzau tik pries rugsejo pirmaja. Einu i mokykla ir girdziu saukia “Erika!”. Pagalvojau kad pasigirdo, kadangi pazistamu neturejau. Staiga kazkas svelniai paeme man uz rankos. As atsisukau. Tai buvo jis… “Sveika, as taves visur ieskojau” “Kodel?-paklausiau as” “Pazinciai argi tu neprisimeni? Mano vardas Viktoras.” As norejau pasakyti kad vis dar tebepykstu, bet negalejau. Istiesiau ranka. Jis paspaude ja ir pasake “As patenkintas…O tu?” Nezinojau ka sakyti. “Tylejimas reiskia sutikima- pasake mano naujas pazistamas.” Taip ir prasidejo musu draugyste. ” Kartu eidavome i mokykla, kartu grizdavome namo, beveik budavome kartu. Jis buvo man paprastas draugas. O drauges man jo pavydedavo. Taip mes su juo isdraugavom dvejus metus. Pernai baigeme desimta klase. Susitareme eiti i vienuolikta, o veliau i instituta. Na bendrai viskas is eiles, Artinosi Nauji Metai As pradejau jausti jam daugiau negu draugiskuma. Nes pradejau pavydeti, bet be reikalo. Jis buvo ir liko istikimas musu draugysteje. “Zinai ka, sutiksim Naujus Metus dviese, pas mane, tu ir as. Zinai Rika, jis mane taip vadino, as tau turiu daug ko pasakyti ir pasakysiu lygiai dvylikta valanda.” “O kas bus pas tave namuose?-paklausiau as.” “Kaip kas? Tevai. Taciau mes busime vieni, kitame kambaryje ir mums niekas netrugdys. Tu gi zinai ir pazisti mano tevus.” “Taip…jie geri- atsakiau as.” Naujus metus sutikome abu su Viktoru. Mano manymu neteisus tie kurie sako, kad kompanijoje linksmiau. Mes buvome dviese. Man buvo labai gera, kaip niekad. Laikas ejo greitai. Rodykle artejo prie dvyliktos. Jis apkabino mane ir tare “Tau septyniolika, man astuoniolika ir man atrodo kad mes kalbesim kaip…Rika as myliu…labai stipriai pamilau.” As stovejau ir nezinojau ka sakyti. “Kas atsitiko mieloji?” “Nieko Viktia, nieko. Tu dabar lauki, kad as atsakyciau ta pati. Taciau as pasakysiu tiesa. Tu man labai patinki Viktorai, nezinia kas man gali daugiau taip patikti kaip tu. O kas yra meile - As dar nezinau. Ar tu bent karta girdejai apie tikraja meile?-paklausiau as.” “Man pasakojo tevai. Anksciau, kur mes gyvenome buvo didelis ezeras, o jame isikure dvi baltos gulbes.” “Tu norejai pasakyti apie meile, o pasakoji apie gulbes- pertraukiau ji ir nusijuokiau.” “Tai visai nejuokinga, tai net liudna. Paklausyk ir suprasi: Tas gulbes saugojo geri zmones. Jos visa laika buvo kartu. Viena karta pasove gulbina ir jis mire. Likusi gulbe viena, ilgai buvo toje pacioje vietoje, kur buvo zuves gulbinas. Ir viena ryta, negaleda pernesti skausmo ir sielvarto, gulbe pakilo ausktyn, parode mirties kilpa, suglaude sparnus ir krito ant akmenu. Skaudziai suklyko gulbe, o zmones mate ta vaizda negalejo sulaikyti asaru. Na dabar suprask tu pati, ar tai buvo meile?” “Atsleisk Viktorai, as tai supratau, bet pasakysiu atsakyma veliau. Tu zusi? -paklausiau as ir prisiglaudziau prie jo peties.” Ta vakara as buvau pati laimingiausia. Ir neisivaizdavau, as gali buti laimingesnis zmogus kaip as. Po Nauju Metu musu draugyste dar labiau sustiprejo. Bet deja laime buvo neilga. Mes su Viktoru buvome draugo vardadienyje ir grizome velokai. Ilgai stovejome prie duru. Staiga jis pasake: “Rika galima tave pabuciuoti?” Jis apkabino mane ir karstai karstai pabuciavo. Sekancia diena jis kazkodel neatejo i mokykla. As pradejau nerimauti. Dar niekada taip nebuvo kad jis nepasakes man neateitu i mokykla. Nekantriai laukiau pamoku galo. Blaskiausi. Pasibagus pamokoms as begte nubegau pas Viktora. Duris atidare jo mama. Pamaciusi mane, ji nusuko akis i sali. “Kas? Kas nors atsitiko Viktorui?-paklausiau as.” “Nieko, Erika, nieko, gal viskas gerai praeis. Jis ligonineje.” “Ka?! -susukau as.” “Vakar jis jautesi gerai, dziaugesi, juokesi, siandien jam jau blogai-susnibzdejo motina ir pravirko.Kiek apsiraminusi pasake: Siandien ryta ji rado gatveje…pas ji keliso zaizdoz kune.” “Kaip?…Uz ka ji taip! NE! Ne! Tai netiesa!” Nepastebejau, kaip atsiradau namuose. Kritau i jo lova ir gulejau beveik be samones. Paskui isgirdau skambuti ir mamos zodzius: “Uzeik ji namie. Kazkas pravere duris. As atsistojau ir pamaciau stovincia Viktoro mama. Pabalusi kaip drobe, ji laikesi uz duru rankenos. “Kas? Kas nors su Viktoru, jam bloga, taip?” “Nenusimink Erika, liaukis, as atejau taves. Jam bloga. Jis nori tave matyti.” Nepajutau kaip ipuoliau i palata. Jis gulejo. “Rika, Rika, mieloji Rika - susnibzdejo jis.” As negalejau susilaikyti ir pajutau, kaip skruostais rieda asaros. “neverk kvailute, stai matai kaip isejo. Man jau liko gyventi suskaiciuotos valandos o gal ir minutes.” “Ka tu kalbi, nusiramink! Mes busime visur ir visada kartu. As myliu tave!- karojauas.” Jis ramiai klase ir buciavo mano rankas. “Rika, Rika, as taip…kad mes butume kartu visa laika.” Jam ant kaktos issiverze mazi prakaito laseliai. “Rika, stai paimk - sukaupes jegas jis istiese man lapeli popieriaus sulankstyta i keturkampi- tai paskutinis mano laiskas. Man nelieka laiko pasakyti tau visko.” “Viktorai! Viktorai!-susukau as.- Tu gyvensi, Viktorai! Gyvensi!” Smarkiai kvepuodamas tarsi bijodamas, kad truks oro susnibzdejo: “Brangioji Erika! Pabuciuok mane, pabuciuok paskutini karta, Erika…” As vos atgaudama kvapa, pasilenkiau ir pabuciavau. Asaros temde akis. Jis neteko samones. I palata isejo gydytojas ir paemes man uz rankos pradejo vesti tolyn nuo Viktoro. Jis vel trumpam atgavo samone. “Sudie mano brangioji mamyte, teveli, sudie mylimoji Erika…as…” Pakilusi galva sunkiai nusviro ant pagalves ir as pamaciau kaip Viktoras mirsta. “Isgelbekit ji, isgelbekit!-susukau.” Jis sunkiai ikvepe oro ir…mire. “Vyktia!- suklykau nesavu balsu, bet jis jau negirdejo mano rinksmo. Amzinai uzmerke akis, kurias as taip mylejau ir kuriu taip greit netekau. Laidojo mano Viktora po dvieju dienu nuo mirties. Ta laika as vaiksciojau kaip nesava, lyg pakvaisusi. Pries pat laidotuves nuejau i parduotuve ir isrinkau didele grazia puokste raudonu roziu. Tai buvo paskutine dovana mylimajam Viktorui. Priejau prie jo namo. Viduje buvo daugybe zmoniu. Siaip taip prasiverziau prie karsto. Jis gulejo taip meilus, jog atrode, kad miega ir tuoj atsimerks ir pasakys “Laba, Erika”. Staiga as pamaciau jo mama. Ji stovejo ir ziurejo i ji klaikiu zvilgsniu, bet bijodama atitraukti akis. Turbut jinai norejo amzinai isiminti jo veido bruozus. Motina stovejo ir kazka snabzdejo. Jos plaukai per sias dienas pasidabravo. Staiga uzgrojo laidotuviu marsas. Per mano kuna perejo siurpas. Kas buvo toliau neatsimenu. Visi sustoome prie duobes. Atidenge karsta…paskutines minutes ir as daugiau nebepamatysiu jo. Uzdenge karsta ir eme leisti i duobe. “Palikit ji!? Jis tuoi pabus! Palikit ji! -surikau as.” Mano zvilgsnis susitiko su jo mamos zvilgsniu. Ji ziurejo i mane lyg isprotejusi. Staiga ji susuko: “Sunau! Mano sunau! Neiseik is musu! Pasilik su mumis!” Prie jos priejo vyriskis. Tai buvo Viktoro tevas. Kaip paseno per tas dienas. As puoliau prie duobes, kur leido Viktora, gulinti karste, bet mane atitrauke. Vietoj duobes i kuria ileido karsta, liko tik mazas smelio kauburiukas, ant kurio buvo daug geliu, ju tarpe ir mano raudonos rozes.Visi pamazu issiskirste. Negalejau pagalvoti, kad daugiau nebepamatysiu jo. Ir tada prisiminiau jo laiska: “Mano brangioji, mylimoji Erika. Juk tu zinai kaip as beprotiskai myliu tave. Tu mano gyvenimo zvaigzde. Mieloji Erika, as prasau taves, vardan musu draugystes ir meiles - buk tyra. Man atrodo, kad tu Rika mano pazada istesesi. Kaip as noriu visa gyvenima buti salia taves, bet deja…deja…Tu supranti. Tik tu neverk, negalvok apie nieka. Mano mintys bus su tavimi iki paskutines tavo gyvenimo minutes. Galvok apie mane kaip galvojai apie gyva, sunku…oi…sunku palikti tave Erika, zinant, kad tu gyvensi ir myli mane. Jeigu as galeciau gyventi. Ach, jei galeciau…Baigiu rasyti, nes jauciu, kaip artinasi paskutine mano gyvenimo akimirka. O dabar nepamirsk legendos apie baltas gulbes. Lik sveika mano brangioji Erika! Prisimink mane. Tavo Viktoras.” Jinai tyledama padave man laiska, vos sulaikydama asaras. Po kiek laiko jinai pasake: “Dabar as suzinojau, kas yra meile. Ir stai isleistuviu vakaras, o jo nera…nera kartu us manimi.” Staiga jinai pakele melynas akis i mane, pilnas asaru. Akys skundesi skausmu ir sirdgela. Greitu judesiu ji pagriebe is mano ranku laiska ir isbego is sales laukan. As puoliau vytis, bet be reikalo. Kai isbegau, ji jau buvo uz kampo. Ir staiga…as isgirdau caizu stabdziu cypima. Kai pribegau prie kampo, pamaciau ziauru vaizda. Erika gulejo po masinos ratais kaip jauna baltute gulbe. Balta suknele primine baltos gulbes sparnus. Rankoje ji laike balta popieriaus lapeli. Tai buvo Viktoro laiskas. Staiga jinai atmerke melsvas akutes ir gailestingai susnabzdejo: “Stai ir vel as su tavimi. Dabar busime kartu Viktorai…” Subego zmones. Atvaziavo greitoji. Gyditojas apziurejo mergaite ir pasake: “Mire…” “Ir del sito ji - baltoji gulbe, zuvo paciame gyvenimo zydejime. Kaip staiga nuvyto besiskleidziantis jos jaunystes pumpuras.”-pagalvojau as.Ir vel pazvelgiau i Erika. Ji gulejo pasruvusi kraujyje, o pro besisypsancias lupas, matesi baltuciai smulkus dantukai. Rankoje ji laike stpriai sugniauzusi laiska. As dar karta perskaiciau tas eilutes, kurios labiausiai matesi. “…nepamirsk legendos apie baltas gulbes. Lik sveika mano brangioji Erika! Prisimink mane. Tavo Viktoras…” As dar karta pazvelgiau i Erika. Mano ausyse skambejo Erikos klyksmas ir caizus stabdziu cypimas. Stai kokia ta tikroji ♥meile♥

Labai graži meilės istorija

Gyvenau Klaipėdoje su tėvais. Baigiau mokslus kolegijoje ir nusprendžiau studijuoti toliau. Tuo metu vaikino neturėjau, tik trumpus romanus, kurie baigdavosi po kelių savaičių ar mėnesių. Labai troškau rimtų santykių, kad mane gerbtų, mylėtų ir nuoširdžiai rūpintųsi. Norėjau įsimylėti, bet tas vienintelis vis nepasirodė..

Nuleidau rankas ir pagalvojau „tegul būna taip, kaip turi būti, sutiksiu po penkių metų ir gerai, palauksiu“. Tuo metu niekur nedirbau, bet nusprendžiau įsidarbinti, nes mokslams tai būtų netrukdę. Ieškojau vadybininkės darbo. Siuntinėjau CV internetu, ėjau į pokalbius, bet nieko tinkamo man negalėjo pasiūlyti..

Vieną gražų rytą mano mama , kaip niekad, nupirko laikraštį ir nusprendė padėti man susirasti darbą. Ji pabraukė vertus dėmesio skelbimus. Pažadino mane anksti ryte (apie 6.30) ir pasakė, kad labai gera firma ieško vadybininkų. Supykau ant mamos, kad tokį ankstyvą rytą mane pažadino. Pažadėjau, kad paskambinsiu vėliau, tačiau mama nenusileido ir atkakliai prašė atsikelti ir tuoj pat skambinti (turiu griežtus tėvus). Esu užsispyrėlė, todėl neklausiau mamos ir neskambinau. Buvau labai nepatenkinta, kad dėl tokių smulkmenų taip anksti pažadino! Labai susipykom su mamyte. Ji išėjo į darbą, o aš neskambinau ir toliau. Tą vasaros dieną pusseserė pakvietė mane i sodą, kad pailsėčiau nuo miesto. Namo grįžti nelabai norėjau, nes susipykom su mama, todėl nusprendžiau pasilikti pas pusseserę.

Vakare apie 8 val. paskambino mama ir piktu balsu pareikalavo, kad skambinčiau tuoj pat į tą firmą. Aš stengiausi paaiškinti-„Mama! Bet jau vėlus metas! Įsidarbinti niekas tokiu metu neskambina !“. Po šių žodžių mama supyko dar labiau.
Aš nusprendžiau paskambinti ryte. Atsikėliau kitą dieną apie 10val. ir paskambinau. Po kelių klausimu telefonu mane pakvietė į pokalbį. Papasakojau mamai, ji buvo labai patenkinta ir mes susitaikėm. Nė aš , nė mama nežinojome, kodėl ji taip norėjo kad paskambinčiau, kad net taip susipykome.

Sulaukiau kitos dienos ryto ir nulėkiau į pokalbį. Mane pasitiko firmos direktorius, jis dalyvavo pokalbyje. Po pokalbio turėjo būti antras etapas. Žmonių buvo daug, tačiau aš patekau į antrą susitikimą. Direktorius dar pasakė: „antrame etape nuspręs mano kolega-vadovas priimti jus į darbą ar ne, nes jam spręsti su kuo dirbti“. Stebiuosi, kad buvau rami, priims-gerai, nepriims-rasiu kitą darbą.

Antrame pokalbyje dalyvavo nedaug žmonių. Mus pasitiko vėl tas pats direktorius ir paprašė palaukti, kol ateis vadovas. Pagaliau direktorius pakvietė visus užeiti į kabinetą. Stovėjo Jis, mano vienintelis ir mylimasis. Mūsų akys nukrypo vienas į kitą. Aplinkui mes nieko daugiau nematėm.. Tada vadovas išsirinko mane ir dar vieną kandidatą ir pakvietė pasikalbėti jau į savo kabinetą. Pasakojo apie įmonę, veiklą ir t.t., bet aš mačiau, kad jis neatitraukia nuo manęs akių net sekundei. Uždavė po kelis klausimus. Išklausęs mano kolegei pasakė atsiprašom bet.. Tada aš supratau, kad jis priėmė mane..! Buvau laiminga. Tada kabinete jis man daug pasakojo apie įmonę, kaip reikia dirbti, kas kaip. Paskui nuvedė pas direktorių ir pasakė, kad dirbs su manimi. Pasveikino ir įdarbino. Eidama namo galvojau apie tai, kaip apsidžiaugs mama!! Juk ji ne šiaip sau jautė..

Kitą dieną nuvažiavau į darbą.. Jis (mylimasis) mane pasitiko ir pradėjome dirbti. Aš jaučiau, kad negaliu su juo dirbti.. buvo sunku, bet nežinau kodėl.. Nebuvau nieko panašaus iki tol jautusi. Nepažinojau tokio jausmo, todėl nežinojau, ką sakyti, kaip elgtis, kur žiūrėti.. Vakare jis paprašė telefono numerio ir pakvietė į kavinę. Aš sutikau pavakarieniauti.

Susitikom ir bendravom ne kaip bendradarbiai, pasakojau jam apie savo gyvenimą, jis apie savo. Po atviro pasikalbėjimo pasakė: „Aš nežinau, kas su manimi darosi, bet aš NEGALIU su tavim dirbti!!“ Aš prisipažinau, kad taip pat negaliu. Galvojom ką toliau darysim, juk reikės dabar kažkaip dirbti. Tada nusprendėm, kad kol kas stengsimės dirbti kaip išeis. Žinojau, kad taip negalima, bet darbe mes sėdėjom apsikabinę ir negalėjom vienas nuo kito atsitraukti. Slėpėmės nuo darbuotojų. Pietauti eidavom kelioms valandoms, o po darbo išeidavom kartu.

Puikiai žinojau, kad jis vilnietis, tačiau nenujaučiau, kad greitai išvažiuos atgal į Vilnių. Ten jo darbas, ten jo namai. Aš nesuprasdavau, kodėl jam taip liūdna, kodėl kažką nutyli. Atėjo momentas, kai pasakė: „Taniuška, aš labai tave įsimylėjau, nenoriu išvažiuoti, bet privalau. Be tavęs nevažiuosiu. Tekėk už manęs!“ Mano atsakymas buvo trumpas ir aiškus : „Taip!“ Ir tik tada aš supratau, kodėl mano mamytė taip norėjo, kad aš įsidarbinčiau būtent ten. Ji jautė! Jautė, kad ten aš sutiksiu savo meilę. Ir už tai aš jai labai dėkinga!! Išsiskyrimas su tėvais buvo labai sunkus. Mama verkė ir sakė „kam aš nusipirkau tą laikraštį“. Tėtis labai liūdėjo, aš jo mylimiausia dukrytė! Mes išvažiavom į Vilnių.

Jau praėjo pusę metų, o mes su malonumu prisimenam tą dieną, kai susipažinom, kai įsimylėjom.. Tai nuostabus jausmas! Aš jį labai myliu. Vasarą rugpjūčio antrą dieną bus mūsų vestuvės. Tą dieną mes susipažinome. Aš esu pati laimingiausia. ...