Gyvenau Klaipėdoje su tėvais. Baigiau mokslus kolegijoje ir nusprendžiau studijuoti toliau. Tuo metu vaikino neturėjau, tik trumpus romanus, kurie baigdavosi po kelių savaičių ar mėnesių. Labai troškau rimtų santykių, kad mane gerbtų, mylėtų ir nuoširdžiai rūpintųsi. Norėjau įsimylėti, bet tas vienintelis vis nepasirodė..
Nuleidau rankas ir pagalvojau „tegul būna taip, kaip turi būti, sutiksiu po penkių metų ir gerai, palauksiu“. Tuo metu niekur nedirbau, bet nusprendžiau įsidarbinti, nes mokslams tai būtų netrukdę. Ieškojau vadybininkės darbo. Siuntinėjau CV internetu, ėjau į pokalbius, bet nieko tinkamo man negalėjo pasiūlyti..
Vieną gražų rytą mano mama , kaip niekad, nupirko laikraštį ir nusprendė padėti man susirasti darbą. Ji pabraukė vertus dėmesio skelbimus. Pažadino mane anksti ryte (apie 6.30) ir pasakė, kad labai gera firma ieško vadybininkų. Supykau ant mamos, kad tokį ankstyvą rytą mane pažadino. Pažadėjau, kad paskambinsiu vėliau, tačiau mama nenusileido ir atkakliai prašė atsikelti ir tuoj pat skambinti (turiu griežtus tėvus). Esu užsispyrėlė, todėl neklausiau mamos ir neskambinau. Buvau labai nepatenkinta, kad dėl tokių smulkmenų taip anksti pažadino! Labai susipykom su mamyte. Ji išėjo į darbą, o aš neskambinau ir toliau. Tą vasaros dieną pusseserė pakvietė mane i sodą, kad pailsėčiau nuo miesto. Namo grįžti nelabai norėjau, nes susipykom su mama, todėl nusprendžiau pasilikti pas pusseserę.
Vakare apie 8 val. paskambino mama ir piktu balsu pareikalavo, kad skambinčiau tuoj pat į tą firmą. Aš stengiausi paaiškinti-„Mama! Bet jau vėlus metas! Įsidarbinti niekas tokiu metu neskambina !“. Po šių žodžių mama supyko dar labiau.
Aš nusprendžiau paskambinti ryte. Atsikėliau kitą dieną apie 10val. ir paskambinau. Po kelių klausimu telefonu mane pakvietė į pokalbį. Papasakojau mamai, ji buvo labai patenkinta ir mes susitaikėm. Nė aš , nė mama nežinojome, kodėl ji taip norėjo kad paskambinčiau, kad net taip susipykome.
Sulaukiau kitos dienos ryto ir nulėkiau į pokalbį. Mane pasitiko firmos direktorius, jis dalyvavo pokalbyje. Po pokalbio turėjo būti antras etapas. Žmonių buvo daug, tačiau aš patekau į antrą susitikimą. Direktorius dar pasakė: „antrame etape nuspręs mano kolega-vadovas priimti jus į darbą ar ne, nes jam spręsti su kuo dirbti“. Stebiuosi, kad buvau rami, priims-gerai, nepriims-rasiu kitą darbą.
Antrame pokalbyje dalyvavo nedaug žmonių. Mus pasitiko vėl tas pats direktorius ir paprašė palaukti, kol ateis vadovas. Pagaliau direktorius pakvietė visus užeiti į kabinetą. Stovėjo Jis, mano vienintelis ir mylimasis. Mūsų akys nukrypo vienas į kitą. Aplinkui mes nieko daugiau nematėm.. Tada vadovas išsirinko mane ir dar vieną kandidatą ir pakvietė pasikalbėti jau į savo kabinetą. Pasakojo apie įmonę, veiklą ir t.t., bet aš mačiau, kad jis neatitraukia nuo manęs akių net sekundei. Uždavė po kelis klausimus. Išklausęs mano kolegei pasakė atsiprašom bet.. Tada aš supratau, kad jis priėmė mane..! Buvau laiminga. Tada kabinete jis man daug pasakojo apie įmonę, kaip reikia dirbti, kas kaip. Paskui nuvedė pas direktorių ir pasakė, kad dirbs su manimi. Pasveikino ir įdarbino. Eidama namo galvojau apie tai, kaip apsidžiaugs mama!! Juk ji ne šiaip sau jautė..
Kitą dieną nuvažiavau į darbą.. Jis (mylimasis) mane pasitiko ir pradėjome dirbti. Aš jaučiau, kad negaliu su juo dirbti.. buvo sunku, bet nežinau kodėl.. Nebuvau nieko panašaus iki tol jautusi. Nepažinojau tokio jausmo, todėl nežinojau, ką sakyti, kaip elgtis, kur žiūrėti.. Vakare jis paprašė telefono numerio ir pakvietė į kavinę. Aš sutikau pavakarieniauti.
Susitikom ir bendravom ne kaip bendradarbiai, pasakojau jam apie savo gyvenimą, jis apie savo. Po atviro pasikalbėjimo pasakė: „Aš nežinau, kas su manimi darosi, bet aš NEGALIU su tavim dirbti!!“ Aš prisipažinau, kad taip pat negaliu. Galvojom ką toliau darysim, juk reikės dabar kažkaip dirbti. Tada nusprendėm, kad kol kas stengsimės dirbti kaip išeis. Žinojau, kad taip negalima, bet darbe mes sėdėjom apsikabinę ir negalėjom vienas nuo kito atsitraukti. Slėpėmės nuo darbuotojų. Pietauti eidavom kelioms valandoms, o po darbo išeidavom kartu.
Puikiai žinojau, kad jis vilnietis, tačiau nenujaučiau, kad greitai išvažiuos atgal į Vilnių. Ten jo darbas, ten jo namai. Aš nesuprasdavau, kodėl jam taip liūdna, kodėl kažką nutyli. Atėjo momentas, kai pasakė: „Taniuška, aš labai tave įsimylėjau, nenoriu išvažiuoti, bet privalau. Be tavęs nevažiuosiu. Tekėk už manęs!“ Mano atsakymas buvo trumpas ir aiškus : „Taip!“ Ir tik tada aš supratau, kodėl mano mamytė taip norėjo, kad aš įsidarbinčiau būtent ten. Ji jautė! Jautė, kad ten aš sutiksiu savo meilę. Ir už tai aš jai labai dėkinga!! Išsiskyrimas su tėvais buvo labai sunkus. Mama verkė ir sakė „kam aš nusipirkau tą laikraštį“. Tėtis labai liūdėjo, aš jo mylimiausia dukrytė! Mes išvažiavom į Vilnių.
Jau praėjo pusę metų, o mes su malonumu prisimenam tą dieną, kai susipažinom, kai įsimylėjom.. Tai nuostabus jausmas! Aš jį labai myliu. Vasarą rugpjūčio antrą dieną bus mūsų vestuvės. Tą dieną mes susipažinome. Aš esu pati laimingiausia. ...
Vieną gražų rytą mano mama , kaip niekad, nupirko laikraštį ir nusprendė padėti man susirasti darbą. Ji pabraukė vertus dėmesio skelbimus. Pažadino mane anksti ryte (apie 6.30) ir pasakė, kad labai gera firma ieško vadybininkų. Supykau ant mamos, kad tokį ankstyvą rytą mane pažadino. Pažadėjau, kad paskambinsiu vėliau, tačiau mama nenusileido ir atkakliai prašė atsikelti ir tuoj pat skambinti (turiu griežtus tėvus). Esu užsispyrėlė, todėl neklausiau mamos ir neskambinau. Buvau labai nepatenkinta, kad dėl tokių smulkmenų taip anksti pažadino! Labai susipykom su mamyte. Ji išėjo į darbą, o aš neskambinau ir toliau. Tą vasaros dieną pusseserė pakvietė mane i sodą, kad pailsėčiau nuo miesto. Namo grįžti nelabai norėjau, nes susipykom su mama, todėl nusprendžiau pasilikti pas pusseserę.
Vakare apie 8 val. paskambino mama ir piktu balsu pareikalavo, kad skambinčiau tuoj pat į tą firmą. Aš stengiausi paaiškinti-„Mama! Bet jau vėlus metas! Įsidarbinti niekas tokiu metu neskambina !“. Po šių žodžių mama supyko dar labiau.
Aš nusprendžiau paskambinti ryte. Atsikėliau kitą dieną apie 10val. ir paskambinau. Po kelių klausimu telefonu mane pakvietė į pokalbį. Papasakojau mamai, ji buvo labai patenkinta ir mes susitaikėm. Nė aš , nė mama nežinojome, kodėl ji taip norėjo kad paskambinčiau, kad net taip susipykome.
Sulaukiau kitos dienos ryto ir nulėkiau į pokalbį. Mane pasitiko firmos direktorius, jis dalyvavo pokalbyje. Po pokalbio turėjo būti antras etapas. Žmonių buvo daug, tačiau aš patekau į antrą susitikimą. Direktorius dar pasakė: „antrame etape nuspręs mano kolega-vadovas priimti jus į darbą ar ne, nes jam spręsti su kuo dirbti“. Stebiuosi, kad buvau rami, priims-gerai, nepriims-rasiu kitą darbą.
Antrame pokalbyje dalyvavo nedaug žmonių. Mus pasitiko vėl tas pats direktorius ir paprašė palaukti, kol ateis vadovas. Pagaliau direktorius pakvietė visus užeiti į kabinetą. Stovėjo Jis, mano vienintelis ir mylimasis. Mūsų akys nukrypo vienas į kitą. Aplinkui mes nieko daugiau nematėm.. Tada vadovas išsirinko mane ir dar vieną kandidatą ir pakvietė pasikalbėti jau į savo kabinetą. Pasakojo apie įmonę, veiklą ir t.t., bet aš mačiau, kad jis neatitraukia nuo manęs akių net sekundei. Uždavė po kelis klausimus. Išklausęs mano kolegei pasakė atsiprašom bet.. Tada aš supratau, kad jis priėmė mane..! Buvau laiminga. Tada kabinete jis man daug pasakojo apie įmonę, kaip reikia dirbti, kas kaip. Paskui nuvedė pas direktorių ir pasakė, kad dirbs su manimi. Pasveikino ir įdarbino. Eidama namo galvojau apie tai, kaip apsidžiaugs mama!! Juk ji ne šiaip sau jautė..
Kitą dieną nuvažiavau į darbą.. Jis (mylimasis) mane pasitiko ir pradėjome dirbti. Aš jaučiau, kad negaliu su juo dirbti.. buvo sunku, bet nežinau kodėl.. Nebuvau nieko panašaus iki tol jautusi. Nepažinojau tokio jausmo, todėl nežinojau, ką sakyti, kaip elgtis, kur žiūrėti.. Vakare jis paprašė telefono numerio ir pakvietė į kavinę. Aš sutikau pavakarieniauti.
Susitikom ir bendravom ne kaip bendradarbiai, pasakojau jam apie savo gyvenimą, jis apie savo. Po atviro pasikalbėjimo pasakė: „Aš nežinau, kas su manimi darosi, bet aš NEGALIU su tavim dirbti!!“ Aš prisipažinau, kad taip pat negaliu. Galvojom ką toliau darysim, juk reikės dabar kažkaip dirbti. Tada nusprendėm, kad kol kas stengsimės dirbti kaip išeis. Žinojau, kad taip negalima, bet darbe mes sėdėjom apsikabinę ir negalėjom vienas nuo kito atsitraukti. Slėpėmės nuo darbuotojų. Pietauti eidavom kelioms valandoms, o po darbo išeidavom kartu.
Puikiai žinojau, kad jis vilnietis, tačiau nenujaučiau, kad greitai išvažiuos atgal į Vilnių. Ten jo darbas, ten jo namai. Aš nesuprasdavau, kodėl jam taip liūdna, kodėl kažką nutyli. Atėjo momentas, kai pasakė: „Taniuška, aš labai tave įsimylėjau, nenoriu išvažiuoti, bet privalau. Be tavęs nevažiuosiu. Tekėk už manęs!“ Mano atsakymas buvo trumpas ir aiškus : „Taip!“ Ir tik tada aš supratau, kodėl mano mamytė taip norėjo, kad aš įsidarbinčiau būtent ten. Ji jautė! Jautė, kad ten aš sutiksiu savo meilę. Ir už tai aš jai labai dėkinga!! Išsiskyrimas su tėvais buvo labai sunkus. Mama verkė ir sakė „kam aš nusipirkau tą laikraštį“. Tėtis labai liūdėjo, aš jo mylimiausia dukrytė! Mes išvažiavom į Vilnių.
Jau praėjo pusę metų, o mes su malonumu prisimenam tą dieną, kai susipažinom, kai įsimylėjom.. Tai nuostabus jausmas! Aš jį labai myliu. Vasarą rugpjūčio antrą dieną bus mūsų vestuvės. Tą dieną mes susipažinome. Aš esu pati laimingiausia. ...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą