Tu tik grimzdi į tamsią bedugnę prarają.
Ar negirdi kaip tavo širdis reikalaudama oro pašėlusiai daužosi? As girdžiu, nors ir neesu šalia...
Ar nematai šalia savęs rankos? Aš matau, nes pati ją tiesiu.. Paimk ją ir kilkim aukštyn kartu...
Tu pamatai ją, įsikimbi į ją iš visų jėgų ir jau plauki į viršų, į šviesą. Tau atsiranda lyg antras kvėpavimas, bet tu buvai per giliai panirusi... Tavo kojos jau spėjo įsipainioti į tamsias, slidžias žoles, kurios be kovos tavęs nepaleis. Tu bandai ištrūkti iš jų dygliuotų lapų. Bet tau nesiseka...
Tau vis labiau trūksta oro... Tavo širdis jau daužosi kaip pašėlusi, nes jai su kiekviena sekunde vis labiau trūksta oro... Tavo plaučiai susitraukia...
Prieš save tu išvysti gėlėtą pievą, kurioje su geriausiu draugu bėgiodavot gaudydami drugelius... Pamatai jį atbėgantį su šypseną veide, nes pagavo tau patį gražiausią drugelį. Tu tiesi į jį ranką, prašai pagalbos, o jis tik su šypsena žiūri į tave ir rodo koks gražus drugelis. Vėliau jo šypsena dingsta, jis kažkur nubėga... Tu dar bandai jį kviesti balsu. Tai taip realiai atrodo ir tu įkvėpi.. Tu manai, kad tai gėlių aromatas? Tu klysti... tai juodas vanduo, kuris pasklinda po tave lyg virusas...
Tu paskendai savo pyktyje, savo neapykantoje.
Tu dar bandei išsigelbėti, prisimindama geras akimirkas, bet jos išskrido, o tu paskendai...
Neliūdėk, nes ežero dugne pražydo dar viena mirties gėlelė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą