Baltos gulbes...

 Buvo išleistuvių vakaras. Salėje triukšmavo ir linksminosi jaunimas, grojo muzika, sukosi poros. Aš stovėjau ir galvojau “o vis tik kaip sunku palikti mokykla”. Aš stovėjau ir dairiausi. Ir staiga besidairydamas pamačiau gražią liekna mergaite, kuri stovėjo nugara i mane. Aš mačiau kaip virpa jos kūnas. Man pasirodė, kad ji verkia, ir aš…neapsirikau. Priėjęs arčiau, paliečiau jos petį, ji atsisuko, ir aš pamačiau giliai mėlynas akis, pasruvusias ašaromis. Ja pažinojau tik iš matymo. Tai buvo mergina is kitos klases, taip pat abiturientė. Aš stovėjau ir nežinojau, kaip ja nuraminti. Norėjau sužinoti jos ašarų priežastį, tačiau klausti buvo nepatogu. Ji buvo simpatiška mergaite, gelsvu plauku, apsirengusi balta suknele, apsiavusi baltais batukais. Turbūt mano tyla jai įgriso. Ji paziurejo i mane ir vel nusisuko. Bet pamatęs toki skausmą jos akyse, nesusivaldžiau ir palietęs jos peti paklausiau “Kuo tu vardu? Juk šiandien tokia šventę!.. Kas tave nuskriaudė?” Ir tada ji pripuolė prie manęs ir vėl gailiai pravirko. As supratau, kad taip verkti gali tik labai daug iskentejes žmogus. “Gal galiu tau kuo nors padėti?” Is jos akių vis dar tekėjo gailios ašaros. Paskui jinai pakele auksine galvute ir paziurejo man i akis. “Gerai aš tau papasakosiu viska ką…Tik ar, tu, panorėsi manęs išklausyti? Juk tai ilga istorija, dviem žodžiais visko nepasakysi. Mano vardas Erika. Kai man buvo 15metu, mes atvažiavome i šita miestą, aš neturėjau visai draugu. Vaikščiojau viena, ištisomis dienomis. Karta as sedejau ant suoliuko parke ir skaičiau knyga, tik pavadinimo nebeprisimenu, bet tai neturi reiksmes. Kazkas smarkiai sutrenkė man i peti. Aš pakėliau akis. Salia manes stovejo aukstas, juodu plauku berniukas. Jis rankoje laike ragatke. Man jisai atrode toks piktas ir negeras, todel nekreipiau i ji demesio ir skaiciau toliau. “O kokia tu grazi. Ir akys tavo grazios…” “O kas daugiau?-paklausiau as” “Na gerai, dabar susipazinkime- tare jis” Jis istiese man ranka. As atsistojau ir greitu zingsniu pradejau eiti. “Na tu nepyk!-aisktelejo jis.” As pagalvojau, kad tai naujas budas susipazinti. “Atleisk nezinojau, kad tu taip greitai isizeisi.” Jis dar kazka sake, bet as jau negirdejau. Sekancia diena as isvaziavau pas senele ir gryzau tik pries rugsejo pirmaja. Einu i mokykla ir girdziu saukia “Erika!”. Pagalvojau kad pasigirdo, kadangi pazistamu neturejau. Staiga kazkas svelniai paeme man uz rankos. As atsisukau. Tai buvo jis… “Sveika, as taves visur ieskojau” “Kodel?-paklausiau as” “Pazinciai argi tu neprisimeni? Mano vardas Viktoras.” As norejau pasakyti kad vis dar tebepykstu, bet negalejau. Istiesiau ranka. Jis paspaude ja ir pasake “As patenkintas…O tu?” Nezinojau ka sakyti. “Tylejimas reiskia sutikima- pasake mano naujas pazistamas.” Taip ir prasidejo musu draugyste. ” Kartu eidavome i mokykla, kartu grizdavome namo, beveik budavome kartu. Jis buvo man paprastas draugas. O drauges man jo pavydedavo. Taip mes su juo isdraugavom dvejus metus. Pernai baigeme desimta klase. Susitareme eiti i vienuolikta, o veliau i instituta. Na bendrai viskas is eiles, Artinosi Nauji Metai As pradejau jausti jam daugiau negu draugiskuma. Nes pradejau pavydeti, bet be reikalo. Jis buvo ir liko istikimas musu draugysteje. “Zinai ka, sutiksim Naujus Metus dviese, pas mane, tu ir as. Zinai Rika, jis mane taip vadino, as tau turiu daug ko pasakyti ir pasakysiu lygiai dvylikta valanda.” “O kas bus pas tave namuose?-paklausiau as.” “Kaip kas? Tevai. Taciau mes busime vieni, kitame kambaryje ir mums niekas netrugdys. Tu gi zinai ir pazisti mano tevus.” “Taip…jie geri- atsakiau as.” Naujus metus sutikome abu su Viktoru. Mano manymu neteisus tie kurie sako, kad kompanijoje linksmiau. Mes buvome dviese. Man buvo labai gera, kaip niekad. Laikas ejo greitai. Rodykle artejo prie dvyliktos. Jis apkabino mane ir tare “Tau septyniolika, man astuoniolika ir man atrodo kad mes kalbesim kaip…Rika as myliu…labai stipriai pamilau.” As stovejau ir nezinojau ka sakyti. “Kas atsitiko mieloji?” “Nieko Viktia, nieko. Tu dabar lauki, kad as atsakyciau ta pati. Taciau as pasakysiu tiesa. Tu man labai patinki Viktorai, nezinia kas man gali daugiau taip patikti kaip tu. O kas yra meile - As dar nezinau. Ar tu bent karta girdejai apie tikraja meile?-paklausiau as.” “Man pasakojo tevai. Anksciau, kur mes gyvenome buvo didelis ezeras, o jame isikure dvi baltos gulbes.” “Tu norejai pasakyti apie meile, o pasakoji apie gulbes- pertraukiau ji ir nusijuokiau.” “Tai visai nejuokinga, tai net liudna. Paklausyk ir suprasi: Tas gulbes saugojo geri zmones. Jos visa laika buvo kartu. Viena karta pasove gulbina ir jis mire. Likusi gulbe viena, ilgai buvo toje pacioje vietoje, kur buvo zuves gulbinas. Ir viena ryta, negaleda pernesti skausmo ir sielvarto, gulbe pakilo ausktyn, parode mirties kilpa, suglaude sparnus ir krito ant akmenu. Skaudziai suklyko gulbe, o zmones mate ta vaizda negalejo sulaikyti asaru. Na dabar suprask tu pati, ar tai buvo meile?” “Atsleisk Viktorai, as tai supratau, bet pasakysiu atsakyma veliau. Tu zusi? -paklausiau as ir prisiglaudziau prie jo peties.” Ta vakara as buvau pati laimingiausia. Ir neisivaizdavau, as gali buti laimingesnis zmogus kaip as. Po Nauju Metu musu draugyste dar labiau sustiprejo. Bet deja laime buvo neilga. Mes su Viktoru buvome draugo vardadienyje ir grizome velokai. Ilgai stovejome prie duru. Staiga jis pasake: “Rika galima tave pabuciuoti?” Jis apkabino mane ir karstai karstai pabuciavo. Sekancia diena jis kazkodel neatejo i mokykla. As pradejau nerimauti. Dar niekada taip nebuvo kad jis nepasakes man neateitu i mokykla. Nekantriai laukiau pamoku galo. Blaskiausi. Pasibagus pamokoms as begte nubegau pas Viktora. Duris atidare jo mama. Pamaciusi mane, ji nusuko akis i sali. “Kas? Kas nors atsitiko Viktorui?-paklausiau as.” “Nieko, Erika, nieko, gal viskas gerai praeis. Jis ligonineje.” “Ka?! -susukau as.” “Vakar jis jautesi gerai, dziaugesi, juokesi, siandien jam jau blogai-susnibzdejo motina ir pravirko.Kiek apsiraminusi pasake: Siandien ryta ji rado gatveje…pas ji keliso zaizdoz kune.” “Kaip?…Uz ka ji taip! NE! Ne! Tai netiesa!” Nepastebejau, kaip atsiradau namuose. Kritau i jo lova ir gulejau beveik be samones. Paskui isgirdau skambuti ir mamos zodzius: “Uzeik ji namie. Kazkas pravere duris. As atsistojau ir pamaciau stovincia Viktoro mama. Pabalusi kaip drobe, ji laikesi uz duru rankenos. “Kas? Kas nors su Viktoru, jam bloga, taip?” “Nenusimink Erika, liaukis, as atejau taves. Jam bloga. Jis nori tave matyti.” Nepajutau kaip ipuoliau i palata. Jis gulejo. “Rika, Rika, mieloji Rika - susnibzdejo jis.” As negalejau susilaikyti ir pajutau, kaip skruostais rieda asaros. “neverk kvailute, stai matai kaip isejo. Man jau liko gyventi suskaiciuotos valandos o gal ir minutes.” “Ka tu kalbi, nusiramink! Mes busime visur ir visada kartu. As myliu tave!- karojauas.” Jis ramiai klase ir buciavo mano rankas. “Rika, Rika, as taip…kad mes butume kartu visa laika.” Jam ant kaktos issiverze mazi prakaito laseliai. “Rika, stai paimk - sukaupes jegas jis istiese man lapeli popieriaus sulankstyta i keturkampi- tai paskutinis mano laiskas. Man nelieka laiko pasakyti tau visko.” “Viktorai! Viktorai!-susukau as.- Tu gyvensi, Viktorai! Gyvensi!” Smarkiai kvepuodamas tarsi bijodamas, kad truks oro susnibzdejo: “Brangioji Erika! Pabuciuok mane, pabuciuok paskutini karta, Erika…” As vos atgaudama kvapa, pasilenkiau ir pabuciavau. Asaros temde akis. Jis neteko samones. I palata isejo gydytojas ir paemes man uz rankos pradejo vesti tolyn nuo Viktoro. Jis vel trumpam atgavo samone. “Sudie mano brangioji mamyte, teveli, sudie mylimoji Erika…as…” Pakilusi galva sunkiai nusviro ant pagalves ir as pamaciau kaip Viktoras mirsta. “Isgelbekit ji, isgelbekit!-susukau.” Jis sunkiai ikvepe oro ir…mire. “Vyktia!- suklykau nesavu balsu, bet jis jau negirdejo mano rinksmo. Amzinai uzmerke akis, kurias as taip mylejau ir kuriu taip greit netekau. Laidojo mano Viktora po dvieju dienu nuo mirties. Ta laika as vaiksciojau kaip nesava, lyg pakvaisusi. Pries pat laidotuves nuejau i parduotuve ir isrinkau didele grazia puokste raudonu roziu. Tai buvo paskutine dovana mylimajam Viktorui. Priejau prie jo namo. Viduje buvo daugybe zmoniu. Siaip taip prasiverziau prie karsto. Jis gulejo taip meilus, jog atrode, kad miega ir tuoj atsimerks ir pasakys “Laba, Erika”. Staiga as pamaciau jo mama. Ji stovejo ir ziurejo i ji klaikiu zvilgsniu, bet bijodama atitraukti akis. Turbut jinai norejo amzinai isiminti jo veido bruozus. Motina stovejo ir kazka snabzdejo. Jos plaukai per sias dienas pasidabravo. Staiga uzgrojo laidotuviu marsas. Per mano kuna perejo siurpas. Kas buvo toliau neatsimenu. Visi sustoome prie duobes. Atidenge karsta…paskutines minutes ir as daugiau nebepamatysiu jo. Uzdenge karsta ir eme leisti i duobe. “Palikit ji!? Jis tuoi pabus! Palikit ji! -surikau as.” Mano zvilgsnis susitiko su jo mamos zvilgsniu. Ji ziurejo i mane lyg isprotejusi. Staiga ji susuko: “Sunau! Mano sunau! Neiseik is musu! Pasilik su mumis!” Prie jos priejo vyriskis. Tai buvo Viktoro tevas. Kaip paseno per tas dienas. As puoliau prie duobes, kur leido Viktora, gulinti karste, bet mane atitrauke. Vietoj duobes i kuria ileido karsta, liko tik mazas smelio kauburiukas, ant kurio buvo daug geliu, ju tarpe ir mano raudonos rozes.Visi pamazu issiskirste. Negalejau pagalvoti, kad daugiau nebepamatysiu jo. Ir tada prisiminiau jo laiska: “Mano brangioji, mylimoji Erika. Juk tu zinai kaip as beprotiskai myliu tave. Tu mano gyvenimo zvaigzde. Mieloji Erika, as prasau taves, vardan musu draugystes ir meiles - buk tyra. Man atrodo, kad tu Rika mano pazada istesesi. Kaip as noriu visa gyvenima buti salia taves, bet deja…deja…Tu supranti. Tik tu neverk, negalvok apie nieka. Mano mintys bus su tavimi iki paskutines tavo gyvenimo minutes. Galvok apie mane kaip galvojai apie gyva, sunku…oi…sunku palikti tave Erika, zinant, kad tu gyvensi ir myli mane. Jeigu as galeciau gyventi. Ach, jei galeciau…Baigiu rasyti, nes jauciu, kaip artinasi paskutine mano gyvenimo akimirka. O dabar nepamirsk legendos apie baltas gulbes. Lik sveika mano brangioji Erika! Prisimink mane. Tavo Viktoras.” Jinai tyledama padave man laiska, vos sulaikydama asaras. Po kiek laiko jinai pasake: “Dabar as suzinojau, kas yra meile. Ir stai isleistuviu vakaras, o jo nera…nera kartu us manimi.” Staiga jinai pakele melynas akis i mane, pilnas asaru. Akys skundesi skausmu ir sirdgela. Greitu judesiu ji pagriebe is mano ranku laiska ir isbego is sales laukan. As puoliau vytis, bet be reikalo. Kai isbegau, ji jau buvo uz kampo. Ir staiga…as isgirdau caizu stabdziu cypima. Kai pribegau prie kampo, pamaciau ziauru vaizda. Erika gulejo po masinos ratais kaip jauna baltute gulbe. Balta suknele primine baltos gulbes sparnus. Rankoje ji laike balta popieriaus lapeli. Tai buvo Viktoro laiskas. Staiga jinai atmerke melsvas akutes ir gailestingai susnabzdejo: “Stai ir vel as su tavimi. Dabar busime kartu Viktorai…” Subego zmones. Atvaziavo greitoji. Gyditojas apziurejo mergaite ir pasake: “Mire…” “Ir del sito ji - baltoji gulbe, zuvo paciame gyvenimo zydejime. Kaip staiga nuvyto besiskleidziantis jos jaunystes pumpuras.”-pagalvojau as.Ir vel pazvelgiau i Erika. Ji gulejo pasruvusi kraujyje, o pro besisypsancias lupas, matesi baltuciai smulkus dantukai. Rankoje ji laike stpriai sugniauzusi laiska. As dar karta perskaiciau tas eilutes, kurios labiausiai matesi. “…nepamirsk legendos apie baltas gulbes. Lik sveika mano brangioji Erika! Prisimink mane. Tavo Viktoras…” As dar karta pazvelgiau i Erika. Mano ausyse skambejo Erikos klyksmas ir caizus stabdziu cypimas. Stai kokia ta tikroji ♥meile♥